Jevgenij Zamiatin: Mes
romanas / 2009 / ISBN 978-9955-640-93-6 / 228 psl.
minkšti viršeliai su atvartais/ iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko/ dizainas: vario burnos

Apie 1921 m. Jevgenijaus Zamiatino sukurtą antiutopiją G. Orwell‘as 1946 m. “Tribune” recenzijoje rašė: „[Zamiatinas] 1906 m. įkalintas caro valdžios, vėliau, 1922 m. (tame pačiame kalėjime, tame pačiame koridoriuje) įkalintas bolševikų, turėjo priežastį nemėgti abiejų politinių režimų, tačiau ši knyga nėra tiesiog nuoskaudos išraiška. Tai, tiesą sakant, yra studija Mašinos, džino, kurį žmogus neapgalvotai išleido iš butelio ir nebegali sugražinti atgal”. Lygindamas su A. Huxley anti-utopine knyga “Puikus naujas pasaulis”, pažymi, kad abi knygos iškelia „pirmykštės žmogaus dvasios maištą prieš racionalizuotą, mechanizuotą, beskausmį pasaulį.”

Romano veiksmas rutuliojasi XXVI amžiuje. Inžinierius D-503 pasakoja apie savo gyvenimą totalitarinėje Vieningojoje Valstybėje. Iš pradžių jis, vienas iš daugelio numerių (šitaip vadinami žmonės), entuziastingai vaizduoja visuomenę, kurios gyvenimo sąranga grįsta matematikos principais. Jis nė neįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip – be butų permatomomis stiklo sienomis, žmonių santykius reguliuojančių rožinių talonų, Sergėtojų Biuro, Šventosios Valandalentės, visagalio Rūpintojo ir Žaliosios Sienos. Tačiau vieną dieną D-503 susipažįsta su revoliucijai besiruošiančia I-330, ir visas jo gyvenimas pradeda keistis.

J. Zamiatinas, nebegalėdamas publikuoti savo tekstų gimtinėje, prašė leidimo emigruoti. Laiške Stalinui neslėpdamas rašė: „Aš niekuomet neslėpiau to, ką galvojau apie literatų keliaklupsčiavimą ir vergišką pataikavimą, „kailio keitimą“. Visada taip galvojau ir galvosiu, kad tokie dalykai žemina tiek rašytoją, tiek revoliuciją“. 1931 m. išvyko į Paryžių, po šešerių metų mirė.

Kurt Vonnegut: Titano sirenos
romanas / 2009 / 978-609-427-001-7 / 320 psl.
minkštais viršeliais / iš anglų kalbos vertė Liuda Petkevičiūtė/

„Titano sirenos“, tai – antrasis Kurto Vonneguto romanas. Jis pasirodė 1959 m., praėjus septyneriems metams po pirmojo jo romano „Pianola“. Šįkart viskas nutiko gan neįprastai, mat iš pradžių romaną minkštais viršeliais išleido mokslinės fantastikos leidykla ir pardavinėjo po 35 amerikietiškus centus. Po netikėtos knygos sėkmės ne tik tarp fantastikos mėgėjų, bet ir kitų skaitytojų, 1961 m. knygą kietais viršeliais perleido jau kita leidykla. 1974 metais kūrinys netgi pastatytas teatre.

Kosmosas, kuris gali būti bet kur Žemėje, antimilitarizmas, religijų kritika – buvo tos pagrindinės „vonegutiškos“ temos, užpildžiusios kūrinio siužetą tiek, kad jis jau nebegalėjo likti tik fantastikos mėgėjų akiratyje. 7 deš. pabaigoje „Titano sirenos“ kartu su Roberto A. Heinleino „Stranger in a Strange Land“ ir Franko Herberto „Dune“ tapo kultinėmis to meto kontrkultūros knygomis.

Marius Macevičius: Antoškos kartoškos * Goodbye, My Love * Картошки Антошки
pjesė / 2009 / ISBN 978-9955-640-99-8 / 192 psl.
minkštais viršeliais/ lietuvių, anglų, rusų kalbomis/ dizainas: Marija Mlinkauskaitė

Pjesė „Antoškos kartoškos“ 2006 m. Šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panoramoje žiūrovų pripažinta reikalingiausia ir iškart įtraukta į Kauno valstybinio dramos teatro repertuarą. Gvildendamas naujosios lietuvių emigracijos temą, Marius Macevičius ne tik įtaigiai šaržuoja šiandienos realijas, bet ir jautriai užčiuopia universaliąsias gyvenimo dilemas. 2008 m. kūrinys pastatytas ir Londono „Southwark Playhouse“ teatre. Pjesė išleidžiama trimis kalbomis: lietuvių, anglų (vert. Jayde Will) ir rusų (vert. Marius Macevičius).

Ernesto Che Guevara: Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą
memuarai / 2009 / / psl.
minkštais viršelias su atvartais/ Iš ispanų ir anglų kalbų vertė Rimas Malickas/ Daumantas Každailis, Ieva Každailienė

„Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną – pradėjęs kaip karo medikas ilgainiui jis tapo visame pasaulyje žinomu revoliucionieriumi. Prisiminimai papildyti Che Guevaros dukters, Aleida Guevara March įvadu bei autentiškomis to laikotarpio nuotraukomis.

Ričardas Šileika: Atvirlaiškiai
/ 2009 / ISBN 978-9955-640-95-0 / 120 psl.
minkšti viršeliai su atvartais/ / dizainas: vario burnos

ATVIRLAIŠKIAI, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams.

Aušra Kaziliūnaitė: 20 % koncentracijos stovykla
eilėraščiai / 2009 / ISBN 978-9955-640-98-1 / 128 psl.
minkštais viršeliais/ viršeliui panaudotas Natalie Shau piešinys „Taxidermy“/ dizainas: Lina Sasnauskaitė

„Po dviem epigrafais Aušros Kaziliūnaitės knygoje „20 % koncentracijos stovykla“ lyg dvigubu užraktu paslaptingai tūno penketas poezijos knygos skyrių. Visus juos vienija neabejotina kūrėjos aistra – pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį. Visą tą „pasaulinę“ pažintį naujai sutverti, aptverti ir pertverti raštu – atiduoti skaitytojo nuostabai ir susižavėjimui, ėjimui paraidžiui." (Antanas Šimkus)

Štai jums traktatas apie posovietinės scenos purvinus užkulisius. Nepadės čia nei užmerktos akys, nei suglaustos ausys. Subalansuota vidurio, bet tinka ir vidurio rytų Europai – hiperrealistiška 90-ųjų pradžios istorija apie žmoguomenę už protokolo, už etiketo ribų. Apie baltais milteliais nučiaudėtą mažo Lenkijos miestelio orą.

Tik įsigaliojus laisvajai rinkai ir ale demokratijai 1989 m., atsirado kelios Lenkijos. Lenkija-A – ta, apie kurią daugiausiai girdi Vakarai: tai kapitalizmo pergalės istorija, mažo ir smulkaus verslo plėtra, Varšuvos, kaip centrinės Europos finansinio centro iškilimas, naujųjų prezidentų šešėliuoti šaunūs finansiniai sandoriai ir patrauklios žmonos...

Lenkija-B – nedirbantys ir jau netinkami darbui, suvynioti ir išmesti, medkirčiai, akmentašiai, nualinti ir nusenę, laiku nesulipę į rinkos ekonomijos traukinį, titaniką la neskęstantįjį. Juos atpažinsi iš kraštutinių proreliginių ir ksenofobinių tiradų... o, visi tie prezidentų dvynių rinkėjai...

Lenkija-C – tai ir bus tie Dorotos Masłowskos personažai, labai tikroviški, labai pikti. Bejėgiai prieš sistemą didingos tautos vaikai, narkašai ir alkoholikai nelaimingi, su visa nuspjaudytos gatvės tarme ir papročiais.

Autorė (tuomet dar tik 19 metė) per visą knygą kalba Stipriojo – to paties mažo miestelio urlagano, konano barbaro iš mažosios raidės, balsu. Vyrutis paliktas moters, (labiau moteriškės) Magdos, toliau tęsia savo spydinimąsi, vysto savo hipertrofuotą ksenofobiją – vienodai drebia purvo tiek į Rytus, tiek į Vakarus. Į vienus labiau iš inercijos, į kitus jau kiek konstruktyviau, gi, vis dėlto, anarchistines pažiūras nešiojasi.

Ruskiai kaltinami už juodąją rinką, kur platinamos cigaretės suminkytos iš visokio mėšlo, už piratinius cd, už lenkiško smėlio distribuciją. Jie kalti dėl padidėjusio Nemuno druskingumo ir ultramarino spalvos. Apskritai, jie glamžosi su murzinom panom, taigi neturi nei skonio nei kultūros. O Vakarai čia nepakenčiami ir tuo pačiu godžiai vartojami, kaip ta vokiška porno transliacija.

Ką dar nenaudėliai daro. Posovietinė chebratūra žymi teritoriją labai.. kūniškai. Besiglamžydami, besistumdydami. Kruta visas mikrorajonų buduaras: tūžmingi skustagalviai čiobreliai ir full make-up blezdingėlės. Ramsto barą ir konstruoja pasaulėžiūrą. Mirksta, kreta amfos haliūnuose, žaidžia bi-spalvį karą. Bet apie karą vėliau.

Monologuose žiba reklaminis spam‘as, bulvarinių avatarų gyvenimo išminties feng xui. Parašyta gerai, pasiutusiai gerai, išversta – ačiū Vytui Dekšniui – taip pat.

Turiu šiokį tokį įtarimą, kas galėtų būti lietuviškoji maslowska, greitųisiutusių gatvinių dainė. Mums reikia tokio teksto. Mums tinka ir šitas tekstas, nes turim tokį patį vėliavkočių karą, permanentinę bulvarinę apokalipsę, mūsų irgi tyko greita mirtis makdonaldse ar kebabinės kiosko užnugaryje. Taip, ir dar turim dirbtinį meteoritą netoliese. Taigi mes nesakome sudie. Mes sakome – iki kito karto. Ir iki kito karo. Tarp karoliniškių ir lazdynų, tarp Vilniaus ir Kauno (akropolių?), tarp lenkų ir lietuvių ir rusu, tarp amfetamino ir kokso, tarp kairės ir dešinės rankų/apologetų/...

Už šią knygą, Dorota Masłowska gavo ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir „Polityka Passport 2002” – „už originalų Lenkijos realybės atvaizdavimą bei kūrybingą gatvės kalbos panaudojimą“). Kūrinys, kaip socialinė satyra visuomenėje suveikė iš esmės – nuo rašytojos talento atpažinimo iki diskusijų, kam naudinga taip vaizduoti Lenkiją, kaip apskritai traktuoti „geto“ kultūrą („chaltūra“?), kiek toli nuo jos yra vidurinioji klasė, ir t.t.

Šiais metais pagal knygą pasirodė ir filmas „Wojna polsko-ruska“ („Lenkų – rusų karas“), į 110 minučių sustatytas lenkų režisieriaus Xawery Żuławski (žinomo režisieriaus Andrzej Żuławski sūnaus). Neabejoju, jog šio teksto ekranizavimui tiktų prikišti rankas ir pačiam Terry Gilliam‘ui.

Filme, tos „kūniškos“ – smurtinės scenos, primena „Kovos klubo“ muštynių vaizdavimo manierą. Yra ir kitų delikačių scenų – pavyzdžiui Stipriojo egzistencialistinis pokalbis su jo paties peniu, arba Andželos tiesiog vulkaninis juodų akmenų išvėmimas į vonios „indą“. Kritikai filmą vertina gana sutartinai panašiai – giria operatoriaus darbą, apšvietimą – viską kas susiję su vaizdo kokybe, neįprastu neįprastų situacijų pateikimu. Tačiau filmas taip ir lieka įvytas į tokių epizodų voratinklį, į kurį žiūrint pranyksta pats pasakojimas, siužeto linija atrodo lyg sukarpyta. Kaip ir pačių veikėjų gyvenimai, kaip pati geto būtis – užkonservuota savo ribotuose ritualuose.

Masłowska taip pat pasirodo filme – ten ji diktuoja Stipriajam, ką šis turėtų pasakyti, ir taip pat prasitaria, jog pasaulis, kuriame egzistuoja vaikinas yra jos narkotikais pakrautos vaizduotės kūrinys. Pats Xawery Żuławski sakė taip:

„Tai yra filmas apie vaizduotę ir jos vaidmenį kaip pirminį išjudintoją. Galbūt mes visi esame kieno nors išgalvoti kūriniai? Iš nuobodulio, rašytoja sukūrė veikėją Stiprųjį. Ir pasaulis aplink jį yra sustatytas, jis „gimsta“. Stiprusis klajoja čia kaip „užsienietis“, turistas iš kitos planetos. Stipriojo personažas yra įtikinantis, mes tikime, jog jis egzistuoja. Pradžioje pasaulis jam pristatomas kaip mažas Lenkijos miestelis, nuobodus ir tuščias naktį, tačiau viskas sukasi pagal greitą Stipriojo ritmą, jo gyvybingą veikimą. Stiprusis myli Magdą ir seka ją, ieško jos, kelyje sutinka kitus autorės išgalvotus veikėjus. Pabaigoje, Stipriajam mirštant ir keliaujant į pragarą, kuris pasirodo besąs televizijos studija, pasąmoningai yra užduodamas klausimas: kokia viso to prasmė? Kokia yra kūrybos, rašymo, filmų prasmė?“

Šiemet jau 34-ajame Gdynės Lenkų filmų festivalyje, „Lenkų-rusų karas“ gavo 5 pagrindinius apdovanojimus: „Sidabrinį liūtą“ už geriausią filmą (režisieriui Xawery Żuławski), geriausio filmo prodiuseriu pripažintas Jacek Samojłowicz, už geriausią pagrindinį vaidmenį (Borys Szyc), už garsą (Mateusz Adamczyk) bei už kostiumus (Anna Englert).


Leidykla "ʞitos ʞnygos". Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava


kitos nuorodos:

Įsigyti knygą už 8,99 Lt
Knygos ištrauka ("Literatūra ir Menas")
Šiaurės Atėnai. Castor&Pollux
ore.lt: amfetamino kartos dainė
bernardinai.lt: "Tarsi pagimdyti kūdikį"
skaityta.lt: Karas be karo
bookslut.com: Snow White and Russian Red by Dorota Maslowska

Filmas:
youtube.com: Wojna polsko-ruska
imdb.com
Gediminas Jankauskas. Nauji skersvėjai seniausiame Lenkijos kino festivalyje